Klaipėdos vandentiekio istorija

1902 m. laikraštis "Lietuviška Ceitunga" išspausdino straipsnelį "Miesto šventė". Jame buvo rašoma, kad miesto įkūrimo 650 m. jubiliejaus proga rotušėje susirinko "valdžios prezidentas", šalies patarėjas, krašto vadovas ir svečiai. Tą pačią dieną įvyko ir vandentiekio iškilmingas atidarymas.

Tuometinei vandentiekio įmonei parinkta vieta prie Liepų gatvės, šalia dujų fabriko, pastatyto dar XIX a. viduryje. Tokiu būdu buvo toliau plečiama miesto komunalinių įmonių zona. Vandentiekio kompleksą sudarė bokštas, siurblinė, aeracijos bei filtrų pastatai, transformatorinė. Ypač statinių ansamblyje išsiskyrė gražus bokštas, tapęs šiaurinės miesto dalies akcentu.

1901 m. magistrato sprendime nurodyta, kad vandens naudojimas nebus ribojamas, tačiau gyventojai įspėjami, kad be reikalo jo nešvaistytų. Atsakomybė tenka namų savininkams, nurodyta, kokie prietaisai ir įrengimai turi būti namuose. Už vandenį mokama kas tris mėnesius. Visi vartotojai įpareigojami įleisti įmonės tarnautojus į patalpas, kuriose yra vandens vamzdžiai ar įrenginiai, kad galėtų juos patikrinti. Vendens tiekimas nutraukiamas tik pastebėjus gedimą. Už sunaudotą vandenį buvo mokama pagal skaitiklių rodmenis. Magistratas nustatė kainą. Namo savininkui buvo suteikta teisė bet kada prašyti vandens įmonę patikrinti skaitiklį. Jei šis rodė teisingai, tai už patikrinimą ir keitimą privalėjo sumokėti savininkas, priešingu atveju išlaidos padengiamos įmonės sąskaita. Gavęs sąskaitą abonentas privalėjo per 14 dienų sumokėti miesto kasoje, "kad nereikėtų įspėti ir taikyti kitų priemonių". Iškilus ginčams, mokėjimo terminas neatidedamas. Dokumentai rodo, kad vandentiekis buvo įvedamas administraciniu arba priverstiniu būdu. Vandentiekis buvo nuolat plečiamas, gręžiami nauji gręžiniai.

Pirmojo gręžinio šalia Liepų g. gylis - 277,85 m; per minutę išgaunama 1700 litrų vandens; artezinis spaudimas - 3,8 atmosferų; čiurkšlės aukštis - 38 metrai; vandens temperatūra - apie 150C. Vanduo švarus, be bakterijų, tačiau jautėsi sieros kvapas, kuriam pašalinti teko pastatyti gradavimo, filtravimo kameras, o spaudimui reguliuoti - išmūryti bokštą. Vandentiekio vandeniu naudojosi 1095 vartotojai ir per penkis pirmuosius mėnesius miestui buvo pateikta 94 tūkst. m3 vandens.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tačiau vandens poreikis augo. Tai siejama su kanalizacijos atsiradimu mieste. Klojant vandentiekį, iš pradžių buvo planuota nutiesti 26 km vamzdynų, tačiau baiginatis 1926 metams jau buvo 41 km vandentiekio linijų, kurios aptarnavo 1352 namus su 1438 skaitikliais.

Plėtėsi vandentiekio tinklai, buvo gręžiami nauji gręžiniai. Jau prieš Antąjį pasaulinį karą Klaipėdos vandentiekis apėmė ne tik miesto centrą, bet ir artimiausius priemiesčius.

Kanalizacijos atsiradimas ir plėtra susiję su miesto augimu, didėjančiais sanitarijos ir higienos reikalavimais, su bendra žmonių kultūros raida.

1902 m. Klaipėdoje pradėjus veikti komunaliniui vandentiekiui, iškilo būtinybė statyti ir modernią kanalizaciją. Tokį kanalizacijos projektą parengė miesto architektas Hugas Pyčas, o magistratas 1906 m. pateikė jį vandentiekio tyrimų ir bandymų įstaigai Berlyne įvertinti, padaryti išvadas ir pateikti pasiūlymus.

1907 m. Klaipėdoje gyveno 20400 žmonių. Miestas palei marias nusitęsė 3,6 km juosta (tuo metu prie miesto dar nebuvo prijungta Smeltė). Danės upė miestą dalijo į dvi dalis: pietinę su pilimi -  mažesnę (7400 gyventojų), šiaurinę - didesnę su geležinkelio stotimi, kareivinėmis, Bomelsvitės priemiesčiu (13 tūkst. žmonių). Bendras gatvių ilgis mieste siekė 40 kilometrų.

[1]

2

3

4