Vanduo - įprastas ir paslaptingas

Kodėl verta kalbėti apie vandenį?

Todėl, kad vandens savybės kelia labai daug klausimų:

Kodėl ledas plūduriuoja vandens paviršiuje? O jeigu neplūduriuotų - ar gyventų žemėje žmogus? Kodėl vanduo toks geras tirpiklis, kad jame tirpsta praktiškai viskas? Kas užpumpuoja vandenį į 60 metrų aukščio medžio viršūnę? Kodėl kiaušinis mikrobanginėje krosnelėje sproginėja?

Todėl, kad vanduo - viena iš labiausiai paplitusių Žemėje medžiagų. Jis dengia 2/3 Žemės paviršiaus. Vandens yra visuose gyvuosiuose organizmuose ir jis būtinas gyvybei palaikyti. Vandens (H2O) molekulę sudaro du vandenilio atomai susijungę su deguonies atomu taip, kad kampas tarp jų lygus 105°. Dėl tokio teigiamų vandenilio jonų ir neigiamo deguonies jono išsidėstymo vandens molekulė yra dipolis ir geba jungtis su kitomis vandens molekulėmis. Todėl daugelis vandens savybių skiriasi nuo kitų panašios sudėties junginių. Papildomos painiavos įneša tai, kad ir vandenilis ir deguonis turi po 2 sunkiuosius izotopus, todėl turime ne tik paprastą, bet ir kelių rūšių sunkųjį vandenį, kurio Žemės vandenyje yra iki 0,03 proc.

Net ir šiandien, kai mokslas sugebėjo paaiškinti net atomų struktūrą, ne visos vandens savybės paaiškintos, ne visos vandens paslaptys atskleistos. Apie neaprėpiamus kosmoso tolius žinome ko gero daugiau, negu apie tai, kas vyksta 10-ties kilometrų vandens gelmėje.

O Masaru Emoto knygoje „Žinia, kurią mums praneša vanduo" pabrėžta:

„Svarbu vėl pradėti elgtis su vandeniu su visa derama pagarba. Mūsų moderniojoje kultūroje nebeliko pagarbos vandeniui. Senovės Graikijoje žmonės vandenį nuoširdžiai gerbė, daugelyje graikų mitų rašoma apie vandens apsaugą. Tačiau vėlesniais laikais mokslas liovėsi tikėti mitais - esą jie neturi mokslinio pagrindo. Vanduo prarado mistinę reikšmę ir tapo tik dar viena substancija, kurią technologijomis galima išvalyti ir pateikti vartotojui. ... Ne valyti vandenį reikia, o gerbti."

Vandentvarkos pradžia.

Vandenį gerbti būtina. Tačiau jį reikia ir valyti, o dar svarbiau neužteršti, tiksliau - nustoti teršti. Todėl vandeniu žmonės rūpinosi visada.

Pernai rugpjūčio 2 dieną sukako jau 107 metai, kai Klaipėdoje buvo iškilmingai atidarytas Klaipėdos vandentiekis. Tada, kaip rašė savaitraštis Lietuviška Ceitunga, miesto architektas Pietsch įteikė vandenvietės raktus Klaipėdos burmistrui Altenbergui.

Gerokai seniau, dar 1501 metais buvo pradėtas rengti seniausias Lietuvos vandentiekis. Tada, jau prieš 509 metus, prie Vilniaus esantys Vingrių šaltiniai, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro buvo padovanoti domininkonų vienuoliams ir aprūpino vandeniu du Vilniaus vienuolynus ir keletą gyvenamųjų namų. Ir darė jie tai ne už dyką.

Dar seniau, daugiau kaip prieš 2000 metų, senovės romėnai aprūpindavo savo miestus vandeniu, atplukdydami jį kanalais ir akvedukais - vandens tiltais.

Tačiau vandentvarkos šaknys yra dar senesnės ir daug gilesnės. Nepatikrintais, bet labai patikimais duomenimis, vandentvarka, kaip pasaulio sutvarkymo priemonė prasidėjo 3761m. pr.m.e., t.y. prieš 5770 metų. Pagal šventąjį raštą Bibliją ir senovės hebrajų, arba dabartinių žydų skaičiavimus, mūsų Pasaulis (bent jau krikščioniškasis pasaulis) buvo sukurtas būtent tada.

Na, gal ir nevisai tada. Stačiatikiai skaičiuoja truputį kitaip. Bet seniausieji miestai, vieni iš kurių iki šiol tebegyvuoja, o kitų tik griuvėsius atkasė mokslininkai, buvo statyti maždaug tada. Apsirūpinimo vandeniu klausimas ten tikrai turėjo būti sprendžiamas.

Ne taip ir svarbu kada tiksliai vandentvarka prasidėjo, nes greičiausiai ji visai ir neprasidėjo, o visada buvo. O visa kita kas prasidėjo, tai prasidėjo būtent nuo vandentvarkos.

Štai kaip apie tai pasakoja Biblija:

Taigi, šeštąją dieną Dievas sukūrė žmogų ir pavedė jam valdyti jo sukurtą pasaulį. Taip palaipsniui šį Dievišką, pradžioje tik Dievo ir Gamtos vykdytą darbą, perėmė žmonės. Bet kad tai darytų gerai, žmogui teko ir dar teks labai daug ką išmokti, teks ir skaudžiai užsigauti į savo klaidas.

Visas vanduo iš dangaus.

Yra dvi hipotezės iš kur žemėje atsirado vanduo. Senesnė teigia, kad vanduo yra Žemės magmos degazacijos produktas. Naujesnė tvirtina, kad vandenį į Žemę atnešė ir tebeneša ledinės kometos ir kiti dangaus kūnai. Tvirtinama, kad per metus į Žemės atmosferą patenka keli milijonai tonų kosminio vandens.

Turbūt abi hipotezės teisingos. Teisinga ir tai, kad visas vanduo, kuris yra žemėje, jos gelmėse, kažkada išlijo. Vandens apykaita per atmosferą vyksta visą laiką.

Laisvai cirkuliuoja tik 5% viso Žemėje esančio vandens. Likę 95% Žemės vandens yra litosferoje ir nuosėdinėse uolienose. Gėlieji vandenys sudaro tik apie 3% visų vandens atsargų. 30 procentų Žemės gėlo vandens atsargų yra po žeme, 1 proc. upėse ir atmosferoje, 69 proc. ledynuose. Jeigu šie ledynai ištirptų, visas Žemės paviršius pasidengtų 50m storio vandens sluoksniu.

Atmosferoje esantis vandens garų kiekis uždengtų visą Žemės paviršių 2,5 cm storio lietaus vandens sluoksniu. Atmosferos vanduo išlyja apytikriai kas 11 dienų, arba kitaip sakant, visas atmosferos vanduo išlyja 35 kartus per metus. Apie 55-80 proc. išlijusio vandens vėl išgaruoja. Kita dalis susigeria į žemę.

Į žemę susigėręs vanduo sunkiasi - juda vertikalia ir horizontalia kryptimi. Priklausomai nuo grunto savybių ir kitų sąlygų, vertikalus vandens greitis šlapiame grunte siekia iki 2m per metus. Horizontalus greitis gali būti nuo 3,6 cm per metus iki 33m per parą, arba 12 km per metus.

Lietuvoje per parą išlyja vidutiniškai 133 mln.m3 vandens. Dalis jo išgaruoja, apie 27 mln. m3 nubėga upėmis, o į žemę susigeria 42 mln.m3. Teoriškai Lietuvos teritorijoje galima būtų išsiurbti 13 mln.m3 požeminio vandens per parą, tačiau eksploataciniai (praktiškai pasiekiami) požeminio vandens ištekliai Lietuvoje siekia tik, o gal net 3,2 mln.m3 per parą. Išžvalgyti ir patvirtinti požeminio vandens ištekliai sudaro 2,0 mln.m3 per parą.

Praktiškai Lietuvoje per parą sunaudojama apie 400 tūkst.m3 vandens. Tiek vandens patiekia vartotojams visos Lietuvos vandenvietės. Iš jų Klaipėdos vartotojams patiekiama apie 30 tūkst. m3 vandens. Apie 20 tūkst. m3 patiekia Klaipėdos 3-ioji vandenvietė, kuri yra pati didžiausia ir pagal pajėgumą ir pagal naudojamos teritorijos plotą, pati atviriausia, mažiausiai apsaugota nuo taršos Lietuvos vandenvietė. Vanduo siurbiamas iš Karaliaus Vilhelmo kanalo, filtruojamas infiltraciniuose laukuose ir išvalomas iki higienos normų reikalaujamo švarumo

Apie 10 tūkst. m3 per parą vandens patiekia Klaipėdos 1-oji vandenvietė. Tai pati seniausia, pati uždariausia, labiausiai apsaugota nuo užteršimo Lietuvos vandenvietė. Vanduo siurbiamas iš 260 m gylio gręžinių. Iš pirmojo gręžinio1902 metais savitaka bėgo 600m3 vandens per parą, o statinis vandens slėgis siekė net 35 metrus nuo žemės lygio, arba 44 metrus virš jūros lygio.

Minėjau, kad visas vanduo, kuris yra požemyje, kažkada išlijo. Tai prieš kiek metų išlijo tas 1-osios vandenvietės vanduo, kurį šiandien gersime? Žinome, kad jis išlijo kažkur apie Šiaulius, gal net ten, kur 1236 metais Saulės mūšyje žemaičiai sudorojo kalavijuočius. O gal net aplijo mūšiui besirengiančius karius? Eksploatuojant Klaipėdos 1-ąją vandenvietę, vanduo kaptažo zonoje juda iki 200 m per metus greičiu, tačiau kol vandenvietės nebuvo, vanduo judėjo dešimtis kartų lėčiau. Žinant, kad mūsų geriamas vanduo po žeme turėjo nukeliauti apie 150 km tikėtinu 2m per metus greičiu, jis turėjo išlyti prieš 75000 metų, taigi gerokai prieš Saulės mūšį.

Vanduo ir gyvybė. Vanduo ir žmogus.

Gyvybė - gyvos ląstelės atsirado vandenyje - jūrose. Vykstant evoliucijai, ląstelės aplinka pasikeitė nelabai daug. Net žmogaus kūne jos tarsi plūduriuoja tarpląsteliniame skystyje, kuriame yra apie 0,9% druskų. Dėl to jis labai panašus į jūros vandenį, kuriame tos ląstelės kažkada atsirado. Žmogaus kūne 60-70% vandens yra ląstelių viduje, o 25-40% tarpląsteliniame skystyje. Kad žmogus būtų sveikas, būtina pusiausvyra tarp šio vandens, nes tik tada organizme efektyviai pernešamos maisto medžiagos. Sutrikus vandens balansui ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje, pradeda tinti žmogaus kojos, gali atsirasti kiti negalavimai.

Vandens kiekis žmogaus kūne kinta. Tik gimusio kūdikio kūne yra apie 80% vandens, suaugusio vyro kūne apie 60%, o suaugusios moters - 50-55%. Taip yra todėl, kad skirtingos kūno dalys yra skirtingo vandeningumo: smegenys apie 80%, raumenys - 75%, kremzlės - 80%, inkstai - 82%, kaulai - 22%, tačiau kūdikio kaulai net 50%. Mažiausiai vandens turi riebalai - tik 10%.

Kartais sakoma, kad vanduo - geriausias vaistas. Gal todėl susirgus, ypač kai karščiuojame, gydytojai rekomenduoja gerti daugiau vandens. Sveikame, treniruotame kūne vandens daugiau negu gležname, nusilpusiame. Sveikas, gražus, stangrus kūnas - tai nuo vandens išsipūtę ląstelės. Šis teiginys teisingas ir žmogui ir visiems kitiems gyvūnams bei augalams. Žmogaus organizmas nepakenčia vandens trūkumo. Trūkstant vandens, kūnas traukiasi, suglemba, susiraukšlėja. Susergame netekę vos 5% vandens, o netekę 20% kūno vandens galime net mirti. Be maisto žmogus gali išgyventi kelias savaites - iki 40 parų, be vandens - vos savaitę.

Kūnui būtina grąžinti tiek vandens, kiek jis išskyrė į išorę. Vidutinis 60 kg svorio, nedirbantis fizinio darbo žmogus, turi maždaug tokį paros vandens balansą:

            Pašalinama vandens:                                                Gaunama vandens:

            1200 ml - šlapimas                                            1000 ml - gėrimai

              400 ml - prakaitas                                            750 ml - vanduo iš maisto

              200 ml - išmatos                                              250 ml - pasigamina organizme gaminantis energijai

              200 ml - iškvėpuojama                                                                                                           

Žmogaus organizme vanduo cirkuliuoja keletu ciklų. Daugiausia vandens cirkuliuoja su krauju. Vien per smegenis prateka net 1500 litrų vandens (kraujo) per parą.

Gyvybinių funkcijų vykdymui žmogaus organizmui kasdien reikia 10 litrų vandens. Didesnę jo dalį organizmas pasigamina pats, endogeniniu būdu: su seilėmis pasigamina 1,5 litro, 1,5 litro pagamina skrandžio sultys, 0,7 litro - kasa, 3 litrus - žarnynas, 0,5 litro - tulžis. Daugelis gyvūnų sugeba efektyviau naudoti organizmo vandenį. Kupranugario kuproje esantys riebalai oksidacijos būdu gali duoti gyvuliui net 40 litrų endogeninio vandens.                                                                           

Žmogui kas dieną reikia išgerti 2-3 litrus vandens organizmo vandens išteklių papildymui.

Dar daugiau nei maistui bei gėrimui vandens reikia švaros palaikymui, higienos - sanitarijos reikmėms. Nekokybiškas, turintis įvairių kenksmingų medžiagų ar ligų sukėlėjų vanduo gali kenkti organizmui, sužaloti sveikatą ir netgi tapti mirties priežastimi.

Dažnai ir visai pagrįstai, krašto ir jo žmonių civilizacijos lygis matuojamas sunaudoto vandens kiekiu.

Daug vandens suvartojama gamybai, technologiniams pramonės, statybos ir transporto procesams, žemės ūkiui, gaisrams gesinti, miestų gatvėms ir želdiniams laistyti. Šiuo metu vidutinis vieno žmogaus suvartojamo vandens kiekis svyruoja nuo100 iki 600 litrų per parą. Viduramžiais kiekvienas miestietis suvartodavo tik kibirą vandens per parą, bet jau praėjusiame šimtmetyje šis rodiklis pasiekė 30 - 45 litrų per parą.

Vandens kokybė

Žmogus dar neatmenamais laikais suprato, kad nuo vandens kokybės priklauso jo sveikata ir gerovė. Dar 400 metų prieš Kristų Hipokratas rašė: „Atėjęs į miestą, kuriame esi svetimas, privalai itin rimtai įsitikinti, ar vanduo, kurį naudoja miesto gyventojai nėra iš pelkynų ir neturi dumblo ar šarmo skonio, ar atvirkščiai, jis yra kietokas ir teka iš uolėtų aukštumų, bet gal ten jo yra mažai ir jis yra neapsaugotas."

Vandens kokybė yra nevienareikšmė ir sudėtinga sąvoka. Ji apima daugybę rodiklių, kurie parodo vandenyje ištirpusių įvairių medžiagų koncentracijas ir kitas savybes. Dar Aristotelis 350 metų prieš Kristų pastebėjo, kad vanduo labai geras tirpiklis ir savo knygoje „Meteorologika" parašė: „Vanduo yra toks, kokios yra uolienos, kuriomis jis teka." Daugiau kaip po 2000 metų akademikas V.Vernadskis, gyvenęs 1863-1945 metais rašė: „Kiekviename požeminio vandens lašelyje yra visa D.Mendeliejevo lentelė."

Oficialiai vanduo laikomas kokybišku, jeigu jis atitinka Lietuvos ir Europos Sąjungos higienos normų reikalavimus. Nežiūrint į tai, skirtingų poreikių tenkinimui reikalingas skirtingų savybių vanduo.

Pastebėta, kad žmonės, gyvenantys vietovėse kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis. Todėl nepatariama vandenį minkštinti specialiai ir nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų gali susikaupti organizme.

Vandens kietumą lemia kalcio ir magnio druskų koncentracija. Didėjant kietumui, blogiau išverda mėsa, ankštinės daržovės, kaupiasi apnašos virduliuose, skalbimo mašinose, skalbiant rūbus sunaudojama daugiau  vandens ir muilo. Žmogaus organizmui kenkia tik labai didelis kietumas.

Kaikurių medžiagų, - geležies, mangano padidintos koncentracijos žmogui nekenkia, tačiau jos nudažo vandenį ir suteikia jam nemalonų skonį, todėl yra neleistinos.

 Geriant daug azoto (nitritai, nitratai) turintį vandenį, slopinamas hemoglobino ir deguonies jungimasis, atsiranda deguonies trūkumas organizme, o tai ypač pavojinga kūdikiams ir pagyvenusiems žmonėms. Toks pavojus šiuo metu kyla daugeliui žmonių, geriančių šulinių ir netgi šaltinių vandenį, ypač jeigu jie yra mieste ar intensyvios žemdirbystės zonoje.

Maisto gaminimui būtina naudoti tik šviežią vandenį. Vanduo turi įdomią savybę, kad jis išlieka švarus ir šviežias, tik jeigu nuolat teka. Sustabdytas vanduo miršta, todėl vandeniui reikalinga nuolatinė cirkuliacija. Dėl tos priežasties ir dėl geresnio vandens tiekimo patikimumo vandentiekio vamzdynai daromi žiedinės - tinklinės struktūros, kad vanduo juose nuolat tekėtų ir neužsistovėtų. Taip pat vamzdyno diametras parenkamas toks, kad vanduo tekėtų pakankamai dideliu greičiu. Jeigu vandens srauto greitis labai mažas, mineralinės medžiagos gali nusėsti vamzdžio apačioje. Srauto greičiui padidėjus, nusėdusios drumzlės gali pakilti ir užteršti vandenį. Dėl šios priežasties vamzdynus, tame tarpe ir namo vidaus vamzdynus, kas du metai reikia išplauti.

Vanduo kaip mato vienetas. Unikalios ir anomalios vandens savybės.

Kadangi vanduo labai paplitęs, daug jo savybių naudojama matavimams.

0°C temperatūroje vanduo užšąla ir virsta ledu, 100°C temperatūroje užverda - virsta garu. Kartais aš juokaudamas pašnekovų paklausiu iš kur vanduo žino, kad reikia užšalti prie 0°C, o užvirti prie 100°C. Žinoma, čia nėra jokios mistikos. Tiesiog švedų astronomas Andersas Celsijus 1742 metais nusprendė, kad taip matuoti temperatūrą bus patogu. Įkišo termometrą į tirpstantį ledą ir jo temperatūrą pažymėjo 0°. Po to įkišo termometrą į verdantį vandenį ir jo temperatūrą pažymėjo 100°. Taip gavosi Celsijaus temperatūrų skalė.

Būtina žinoti, kad tokia kaip nurodyta vandens užšalimo ir užvirimo temperatūra yra tik gėlo vandens ir tik prie normalaus atmosferos slėgio. Slėgiui kylant, vandens užvirimo temperatūra kyla, o užšalimo temperatūra krenta. Esant 200 MPa (2000 atmosferų) slėgiui, vanduo užšąla prie -20°C.

Slėgiui krentant, vandens užvirimo temperatūra krenta, o užšalimo temperatūra kyla. Galime pasiekti tokį slėgį, kai vandens užšalimo temperatūra sutaps su virimo temperatūra. Nuo šio taško, mažinant slėgį, skystas vanduo negali egzistuoti, jis gali būti tiktai kietas (ledas) arba dujinis (garai).

Žmogus nusprendė, kad 1cm³ vandens sveria 1g. Taip per vandens tankį, buvo susietas tūrio ir svorio matavimas. 1litras vandens sveria 1kg, 1m³ vandens sveria 1 toną. Vėlgi, taip yra tik tada, jeigu vandens temperatūra yra 4°C. Prie žemesnės ir prie aukštesnės temperatūros vanduo sveria mažiau.

Darydami bandymus su vandens šiluminėmis savybėmis, žmonės išmatavo kiek šiluminės energijos reikia, kad 1 gramo vandens temperatūra pakiltų 1 °C. Šis energijos kiekis buvo pavadintas kalorija. Todėl vandens šiluminė talpa lygi 1cal/g*°C. Vandens šiluminė talpa labai didelė ir tai yra viena iš daugelio vandens unikalių ir anomalių savybių, turėjusių didžiulę reikšmę gyvybės stsiradimui ir vystymuisi Žemėje.

Nors vanduo labai paplitęs ir dažnai laikomas tipišku skysčiu, dažniausiai jis elgiasi netipiškai. Vandens savybės gerokai skiriasi nuo kitų, panašios struktūros medžiagų (H2S, H2Se, H2Po) savybių. Daugelis vandens savybių yra nestabilios ir kinta pagal netiesines, formulėmis sunkia aprašomas priklausomybes. Netgi tie, aukščiau aprašyti parametrai, kurie naudojami kaip matavimo vienetai, gerokai kinta, keičiantis aplinkos sąlygoms.

Mokslininkai suskaičiavo, kad vanduo turi net 67 anomalias savybes, t.y. savybes, kurios ryškiai skiriasi nuo kitų, panašios atominės struktūros skysčių savybių. Daugelis iš tų savybių yra tarsi specialiai sukurtos, kad Žemėje gerai jaustųsi gyvybė.

Viena iš svarbiausių vandens savybių ta, kad jame ledas plaukia. Prie 0°C šaldamas į ledą vanduo plečiasi apie 9 proc. Jeigu didinant slėgį vandens užšalimo temperatūra pažeminama iki -20°C, tada vanduo, šaldamas į ledą plečiasi net 16,8 proc. Ši savybė turi dvigubą naudingą efektą.

Kadangi ledas vandenyje plaukia, o ne skęsta kaip kitų medžiagų atveju, nukritus temperatūrai vandens paviršiuje susiformuoja ištisinis ledo sluoksnis. Ledas neleidžia vandeniui garuoti ir taip sumažina jo šilumos atidavimą į aplinką. Dėl mažesnio šiluminio laidumo ledas apsaugo vandenį nuo greito atšalimo ir suledėjimo. Vandeniui virstant ledu išsiskiria gana daug šilumos ir tai taip pat sulėtina ledėjimo procesą. Didžiausias vandens tankis yra prie 4°C, todėl gilių vandens telkinių dugne vandens temperatūra yra apie 4°C ir niekada nenukrenta žemiau. Dėl visų šių savybių, ir dar dėl to, kad deguonis gerai tirpsta vandenyje, po ledu susidaro palankios sąlygos gyviems organizmams išgyventi žemos temperatūros periodą. Jeigu ledas skęstų, vandens telkiniai įšaltų iki dugno ir gyvybė žūtų.

Vanduo atliko dar vieną, itin svarbų Žemės gyvybei, darbą. Milijardus kartų užšaldamas uolienų plyšiuose ir besiplėsdamas su didžiule jėga, vanduo susmulkino paviršines uolienas. Tekėdamas vanduo sunešė šias smulkias uolienų daleles į lygumas, suformavo dirvožemį ir sudarė sąlygas gyvybei vystytis žemės paviršiuje. Todėl turime Žemės augalus, miškus, turime žemės ūkį, turime save.

Jau minėjau, kad vanduo turi labai didelę šiluminę talpą, net 1cal/g*°C, tik amoniakas turi didesnę.  Todėl norint pakelti vandens temperatūrą, reikalingas didelis energijos kiekis, o vandeniui vėstant analogiškas energijos kiekis atiduodamas aplinkai.

Didžiulis energijos kiekis reikalingas ledui paversti vandeniu - 80 cal/g, o vandeniui išgarinti reikia net 563 cal/g. Tokie pat energijos kiekiai grąžinami vandeniui šąlant į ledą ar vandens garams kondensuojantis į skystą vandenį. Todėl vanduo efektyviai mažina temperatūros svyravimus, kuriuos sukelia kintantis į Žemę patenkančios Saulės energijos kiekis. Vandens masyvai Žemėje turi didelę įtaką klimatui. Vandenyno srovės perneša didžiulius energijos kiekius, iš karštesnio klimato zonos į šaltesnes. Prisiminkime kokią reikšmę šiltoji Golfo srovė turi Europos šiaurės šalims. Galime tik įsivaizduoti kokie globalūs klimato pokyčiai įvyktų, jeigu Golfo srovė išnyktų ar pasuktų kitur.

Aukštą vandens garavimo šilumą daugelis sausumos gyvų organizmų panaudoja greitesniam šilumos išsklaidymui į aplinką prakaitavimo būdu. Tokiu būdu organizmai apsisaugo nuo perkaitimo. Taip elgiasi ir žmogaus organizmas pirtyje ar dirbant fizinį darbą. Aukšta vandens garavimo šiluma padeda atsivėsinti ir apsaugo nuo greitos dehidratacijos prakaituojant.

Dėl itin mažo vandens molekulių dydžio ir didelio poliškumo, vanduo yra labai geras kitų junginių tirpiklis. Todėl turime kraują, limfą ir daug kitų organizmo skysčių atliekančių gyvybiškai svarbias funkcijas organizme. Todėl gyvame organizme vanduo užtikrina maisto medžiagų transportavimą į kiekvieną organizmo ląstelę ir pašalina iš jų panaudotų medžiagų likučius, užtikrina organizmo išsivalymą. Tik dėl šios vandens savybės atsirado sudėtingi organizmai ir, žinoma žmogus.

Švarus, distiliuotas vanduo yra gana geras izoliatorius. Tačiau vandens laidumą elektrai labai padidina jame ištirpusios rūgštys, bazės arba druskos. Ši vandens savybė  panaudota žmogaus ryšio sistemose - nervuose. Ji naudojama ir vandens švarumo nustatymui. Padidintas vandens laidumas vienareikšmiškai reiškia padidintą mineralinių medžiagų koncentraciją vandenyje.

Čia pasakoju tik apie pačias įdomiausias anomalias vandens savybes. Vandens garai yra vienos iš lengviausių dujų, skystas vanduo gerokai per sunkus, o kietas vanduo - ledas gerokai per lengvas. Vandens užšalimo ir užvirimo temperatūra nenormaliai aukšta. Prie normalaus slėgio vanduo išlieka skystas neįprastai plačiame temperatūrų diapazone.

Šaltas vanduo dažnai turi visiškai skirtingas savybes negu karštas vanduo. Tai tik viena iš priežasčių kodėl vandentiekiečiai siekia, kad Lietuvoje atsirastų karšto vandens tiekėjai, kurie būtų atsakingi už karšto vandens kokybę daugiabučiuose namuose.

Prie 4°C temperatūros vanduo plečiasi ir šaldant ir kaitinant. Garso greitis vandenyje nuo temperatūros kinta ir yra didžiausias prie 74°C.

 Vandens gebėjimas susispausti - mažinti tūrį didėjant slėgiui, pažemina jūros lygį apie 40 metrų ir duoda mums 5% papildomą sausumos plotą.

Vanduo turi nepaprastai didelę paviršinę įtampą. Todėl jo paviršiumi lengvai bėgioja čiuožikai ir kai kurie kiti vabzdžiai. Aukšta vandens paviršinė įtampa padeda šąlančiam vandeniui trupinti uolas. Dėl jos atsiranda kapiliarinis efektas, be jokių siurblių pakeliantis vandenį net į aukščiausių medžių viršūnes ir padedantis rankšluosčiui sugerti vandenį kai nusiprausę šluostome šlapią kūną. Gal ir Kristui vaikščioti vandens paviršiumi padėjo ši vandens savybė?

 Nors paprastai vanduo išgaruoja prie 100° C temperatūros, jis lengvai gali būti perkaitintas - t.y. likti skystame būvyje prie gerokai aukštesnės temperatūros, net iki 240-280°C. Labai lengvai persikaitina vanduo esantis kapiliaruose. Tikriausiai dėl to kiaušinis mikrobanginėje krosnelėje sproginėja, nes kiaušinio plėvelių kapiliaruose esantis vanduo labai gerai sugeria mikrobangų energiją, labai greitai įkaista iki superaukštos temperatūros, o po to momentaliai išgaruoja, sukeldamas sprogimo efektą.

Analogiška anomalija yra ir su vandens ledėjimo temperatūra. Peršaldytas vanduo gali likti skystame būvyje net iki -92°C. Šildomas jis traukiasi ir užšąla.

Dar Aristotelis 350 metų prieš Kristų pastebėjo, kad karštas 90°C temperatūros vanduo gali pradėti užšalti greičiau negu šaltas 20°C temperatūros vanduo. Tai įvyksta dėl to, kad šaltas vanduo turi smarkiau išreikštą peršaldymo efektą, t.y. jam reikia atšalti iki žemesnės neigiamos temperatūros, kad pradėtų formuotis ledo kristalai.

Slėgis sumažina vandens užšalimo temperatūrą, todėl ledas po storu ledyno sluoksniu ištirpsta prie gerokai žemesnės negu 0°C temperatūros ir todėl ledynai slenka.

Vandens paslaptys ir mistika

Nuo seno žmonės tikėjo, kad vanduo gali būti stebuklingas - gyvasis ir negyvasis, kad vandenį lengva užkalbėti, o užkalbėtas - užkeiktas vanduo gali pakenkti žmogui. Švęstas vanduo - atvirkščiai, apsaugo nuo blogo poveikio, padeda žmogui geriau jaustis, toks vanduo ilgai negenda.

Japonų mokslininkas, daktaras Masaru Emoto tyrinėjo neįprastas vandens savybes, kaip jos kinta vandenį paveikus sakomais ar užrašytais žodžiais ir kaip tai veikia užšaldant vandenį susidarančių ledo kristalų formą. Jo knygoje „Žinia, kurią mums praneša vanduo" yra tokia frazė „Vanduo nėra šiaip medžiaga - tai didingos gamtos gyvybinė energija. Dar kartą įsitikinau, kad vanduo turi paslaptingą gebėjimą valyti ir teikti gyvastį visa kam. Matau, kad siela, jausmai ir virpesiai veikia ledo kristalų formavimąsi. Tai įrodo, kokia svarbi siela ir žodis. Tai nuostabi, tiesiog nepaprasta informacija."

Pagrindinė knygos mintis, kad vandens molekulės, dėl savo polinės struktūros, jungiasi į klasterius, kurie sugeba įsiminti vandeniui pateiktą informaciją. Vandeniui šąlant į ledą, jo molekulės jungiasi ir formuoja kristalo branduolį. Kai kristalas auga taisyklingai, jis įgauna šešiakampės figūros formą. Tačiau gavęs gamtos dėsniams prieštaraujančią informaciją, kristalas susiformuoja netobulas. Informacija perduodama virpesiais. Teigiama, kad malda gali išvalyti net labai užterštą vandenį, nes maldos informacija, jos virpesiai neutralizuoja teršalų virpesius. Kadangi žmogaus kūnas sudarytas irgi daugiausiai iš vandens, tai jis irgi gali priimti tą pasaulinio vandens informaciją. Švariame vandenyje informacija gali pasklisti neribotai plačiai. Tuo principu remiasi vandens šventinimas, šlakstymas švęstu vandeniu. Laikoma, kad pašventintas, gerumu energetiškai įkrautas vanduo gali tuo gerumu, gera informacija užkrėsti ar nusikopijuoti į visą vandenį, prie kurio jis prisiliečia, tai yra ir į žmogų. Tokiu būdu apsaugoma nuo blogos, galinčios pakenkti informacijos.

Deja, tuo pačiu remiasi ir vandens prakeikimas ar užteršimas, kai vandeniui perduodama bloga informacija. Tai taip pat užkrečiama, toks vanduo žmogų veikia neigiamai, o iš tokio vandens susidarę ledo kristalai būna neharmoningi, iškraipyti.

Vandens atminties principu remiasi ir homeopatinis gydymas. Ruošiant homeopatinius vaistus, veiklioji medžiaga vandenyje atskiedžiama tiek daug kartų, kad pati cheminė medžiaga vandenyje tampa nebeaptinkama, tačiau vandenyje lieka jos informacija. Laikoma, kad homeopatinis vaistas tuo geresnis, kuo labiau buvo atskiestas, nes tada pati cheminė medžiaga nepadarys žalos organizmui. Dar medicinos mokslo pradininkas Hipokratas mokė „gydytis tuo, nuo ko susirgta, nuodus neutralizuoti nuodais", tačiau juos labai atskiedus.

1988 metais prancūzų mokslininkas Jacques Benveniste atliko pagrindinių homeopatijos principų tyrimą. Jo tyrimai parodė, kad net atskiedus vaistus tiek, kad jų neįmanoma aptikti, jie veikia pacientus kaip ir neatskiesti vaistai. Tyrimų rezultatus J.Benveniste pateikė britų moksliniam žurnalui Nature, kuriame jie buvo atspausdinti, tačiau suabejota tyrimo objektyvumu ir patikimumu.

Buvo atliekami kiti, dvigubai akli tyrimai (kai nei tiriamieji, nei tiriantieji nežino, kas priklauso kontrolinei grupei, o kas iš tiesų vartoja tiriamąją medžiagą), jų rezultatai buvo priešingi ir neigė Benveniste tvirtinimus apie vandens atminties egzistavimą. Todėl vandens atminties koncepcijai pasaulio mokslinė bendruomenė nepritaria.

Ir vis dėlto, kai kurie žmonės nuolat gauna teigiamus, vandens atmintį patvirtinančius rezultatus. Žmonės gydosi homeopatiniais vaistais ir pasveiksta.

Aš neperšu savo nuomonės ir netikinu, kad vandens atmintis ir kitos paslaptingos, mokslo nepatvirtintos savybės tikrai egzistuoja. Aš tik tvirtinu, kad jeigu gerbsime vandenį ir elgsimės su juo ne vien kaip su eiline technine medžiaga, tai vanduo duos mums daugiau naudos, daugiau sveikatos ir daugiau gyvenimo džiaugsmo. Todėl į naujai rekonstruotą Klaipėdos 3-čiosios vandenvietės vandens rezervuarą mes įdėjome ant nerūdijančio plieno skydo užrašytus maldos žodžius: „Šventas Vanduo, Žemės Vanduo, Dangaus Vanduo, myliu Tave, mylėk mane, valyk mane, maitink mane, mokyk mane gyventi... Tevyksta...".

Šiame straipsnyje panaudota informacija iš Algirdo Klimo knygos „Vandens kokybė Lietuvos vandenvietėse", Masaru Emoto knygos „Žinia, kurią mums praneša vanduo", internetinės enciklopedijos „Vikipedija". Esu labai dėkingas jų autoriams.

Leonas Makūnas

AB „Klaipėdos vanduo"

  Atgal...